Rudeniui beldžiantis

„Mes negalime laiko nei sustabdyti, nei sulėtinti. Tačiau spalvinti laiką galime." Tėvas Stanislovas

Kartais laikas mums padeda parinkti spalvas, kartais patys jas renkame, kad save ir kitus nudžiugintume... Ką tik guodėmės, jog tiek daug saulės, jog sunku gyventi. O dabar, kai už lango stūgauja rudeninis vėjas, kai įkyriai barbena lietus, jau pasigendame vakarykštės dienos, kuri rodos niekada nesibaigs. Bet, kaip sakė A. Čechovas „ nėra tokio pirmadienio, kuris neužleistų vietos antradieniui". Dar žvalgaisi praeitin, o už lango jau rugsėjis.

Jau vėsūs rugpjūčio

Rytai

Ir verkiančios vakaro

Rasos.

Ar mane dar už

Rankos laikai?

Ar tai blėstančios

Vasaros pasakos.

Aš lyg saulėj

Išdegus žolė

Neskausmingai pasiruošiu

Šalnai.

Ir vėlyvą rudenę

Gėlę

Palinkstu į nuskint

Pasiruošusį delną.

Milda Verkauskienė

Kažkas vėl skubės į klases, kažkas tik prisiminimais į jas sugrįš... Bet ir vieniems, ir kitiems tai prasminga kelionė. Tebūna ji sėkminga, turininga!